Siužetas keliais žodžiais nenupasakojamas. Gal dėl to, kad pats filmas – gana lėtas. Svarbiau čia ne veiksmas. Penkiasdešimt septynerių Bad Blake (Blogasis Bleikas) – dabar jau nublėsusi kantri žvaigždė. Savo dienas jis leidžia pasirodydamas Dievo užmirštose vietose. Begrodamas ir bevairuodamas jis gyvena seno blogiuko gyvenimą – geria tol, kol vemia užkulisiuose, rūko tol, kol kosėja miegodamas ir miega su moterimis, kurių vardų neatsimins, o ir jos pačios jį pamirš, vos nudžiūvus autografo rašalui. Taigi – greitkeliu į mirtį. Tuomet jis susipažįsta su keliais dešimtmečiais jaunesne žurnaliste ir viskas pasikeičia. Tačiau ši metamorfozė neatrodo iš pasakos „meilė nugali viską“. Bad Blake po truputį pamato, kad gyvenimas gali būti kitoks, po truputį supranta, kad taip gyventi – blogai ir dar lėčiau apsisprendžia, kad laikas keistis: „diena po dienos“.
Toks ir filmo tempas – jis neskuba.
Tai priverčia susimąstyti. Muzika – puiki, istorija – griebianti už širdies. Tačiau ar iki šiol matėme filmų apie ne duobėje, o savo karjeros viršūnėje esantį kantri dainininką ar dalininkę? Gal čia ir slypi šios muzikos liūdesys.
Toks ir filmo tempas – jis neskuba.
Tai priverčia susimąstyti. Muzika – puiki, istorija – griebianti už širdies. Tačiau ar iki šiol matėme filmų apie ne duobėje, o savo karjeros viršūnėje esantį kantri dainininką ar dalininkę? Gal čia ir slypi šios muzikos liūdesys.